Dažniausiai užduodami klausimai

Rekomenduojamas maisto kiekis, priklausomai nuo gyvūno svorio, fizinio aktyvumo bei amžiaus, nurodomas ant pašaro pakuotės. Jeigu šeriate gyvūną nekomercine RAW arba BARF mityba, šėrimo norma suaugusiam šuniui yra 2–4 proc. kūno svorio, priklausomai nuo jo sudėjimo, gaunamo fizinio krūvio ar amžiaus.

Šunis šerti galima keliais mitybos tipais: RAW, BARF arba sausu komerciniu pašaru. Kuris tipas labiausiai tinka Jūsų gyvūnui, rekomenduojama pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju.

Norint, jog augintinis numestų svorio, svarbus nuoseklumas ir kantrybė. Metant svorį reikėtų pradėti nuo dietinio maisto ir fizinio aktyvumo didinimo. Jeigu šie metodai neveikia, galite sumažinti pašaro kiekį 5 proc., nesant norimų pokyčių – 10 proc. Svarbu duoti maisto kiekį pagal idealų kūno svorį, o ne esamą su viršsvoriu. Tam, kad galėtumėte sekti progresą, augintinį bent kartą per mėnesį būtina pasverti.

Šuns mitybos racioną turi sudaryti 5 pagrindinės mitybinės medžiagos: baltymai, angliavandeniai, riebalai, vitaminai bei mineralai. Visavertis, subalansuotas pašaras savo sudėtyje turi turėti visus šiuos komponentus. Baltymai turi būti gyvulinės kilmės, nes jų įsisavinamumas yra didžiausias. Gyvulinės klimės riebalų yra kiaulienoje, jautienoje, paukštienoje, žuvyje, subproduktuose. Pašare taip pat turi būti nepakeičiamųjų riebalų rūgščių – omega 3 bei omega 6.

Šunų skiepijimas – vienintelė efektyvi apsaugos nuo daugelio užkrečiamų ir infekcinių ligų priemonė. Šunį būtina paskiepyti nuo pasiutligės, šunų maro, virusinio hepatito, paragripo, leptospirozės, parvoviruso. Nuo šunų maro ir parvoviruso šuniukas turėtų būti paskiepytas, kai jam sueina 6 savaitės. Dar po poros savaičių, 8 savaičių amžiaus augintinis skiepijamas nuo penkių ligų: šunų maro, parvoviruso, adenovirusų, paragripo ir leptospirozės. 12 mėnesių šuniukas turi būti skiepijamas trečią kartą – atliekama vakcinacija nuo tų pačių ligų, kaip ir antros vakcinacijos metu ir pasiutligės. Siekiant nuolatinės apsaugos, vėliau šunys skiepijami kas metus.

Siekiant apsaugotį šunį nuo erkių, blusų ir kitų parazitų būtina naudoti apsisaugojimo priemones. Vienos efektyviausių priemonių – antiparazitiniai antkakliai, skleidžiantys specifinį kvapą, atbaidantį parazitus nuo gyvūno. Kita puiki apsaugos priemonė – antiparazitiniai lašai, atbaidantys ir žudantys parazitus. Šalia šių priemonių galima naudoti antiparazitinius purškiklius ar eterinius aliejus, padedančius užtikrinti dar efektyvesnę apsaugą.

Siekiant apsaugoti augintinį nuo kirminų reikėtų pasirūpinti šuniukų dehelmintizacija (nukirminimu). Pirmą kartą dehelmintizaciją reikėtų atlikti šuniukui sulaukus 1 mėnesio amžiaus, o vėliau iki 6 mėnesių amžiaus tai daryti kas mėnesį. Vyresni šunys turėtų būti reguliariai nukirminami kas 3 mėnesius.

Šunų agresyvumas, baimės ir kitos elgesio problemos gali būti rimtas iššūkis, bet pasitelkus kantrybę, supratimą ir nuoseklų mokymą, jos yra išsprendžiamos. Dalinamės keletu patarimų:

Supraskite šuns elgesio priežastis.

Svarbu suprasti, kodėl Jūsų šuo elgiasi būtent taip. Galbūt jis jaučiasi nesaugiai ar bando parodyti dominavimą.

Ieškokite profesionalios pagalbos.

Jei situacija yra sudėtinga ir nežinote, kaip tinkamai reaguoti, geriausia kreiptis į šunų dresuotoją. Tai ypač svarbu, jeigu elgesio problema kelia pavojų Jums arba kitiems.

Kurkite teigiamą aplinką.

Bandykite kurti teigiamą aplinką savo šuniui – pasirūpinkite, kad jis gautų pakankamai fizinio aktyvumo, socializacijos su kitais šunimis ir žmonėmis, būtų giriamas ir skatinamas už gerą elgesį.

Būkite kantrūs.

Pokyčiai neįvyks per vieną dieną. Svarbu mokymo procese būti kantriais ir išlikti nuosekliais.

Vengkite bausmių.

Bausmės gali sustiprinti problemą. Koncentruokitės į teigiamo elgesio skatinimą, o neigiamą stenkitės ignoruoti.

Supraskite savo šuns ribas.

Kiekvienas šuo yra skirtingas ir svarbu suprasti, kokie veiksmai bei situacijos gali sukelti jūsų šuniui stresą ar agresiją. Tai padės išvengti probleminių situacijų.

Bendradarbiaukite su veterinaru.

Kai kurie nepageidaujamo šuns elgesio pasireiškimai gali būti susiję su sveikatos problemomis. Pasitarkite su veterinaru dėl galimų sveikatos problemų.

Šunų socializavimas ir mokymas yra esminiai faktoriai, norint turėti laimingą ir paklusnų šunį. Štai keletas patarimų, kaip tai daryti:

Socializavimas

• Pradėkite anksti. Pradėkite socializuoti savo šunį nuo ankstyvo amžiaus. Kuo anksčiau jis susipažins su skirtingomis aplinkomis, žmonėmis ir kitais gyvūnais, tuo geriau.
• Teigiamos patirtys. Skatinkite savo šunį dalyvauti įvairiose veiklose ir patirti skirtingas situacijas. Skatinimo žodžiai, draugiškas tonas ir skanėstai padės suformuoti gyvūnui teigiamas asociacijas.
• Įvairios aplinkos. Pratinkite gyvūną prie įvairių aplinkų – miesto gatvių, parkų, draugų namų ir t.t. Tai padės jam susidoroti su skirtingomis situacijomis.
• Kontroliuokite situaciją. Leiskite jam susitikti su kitais šunimis, bet kontroliuokite situaciją, kad būtų išvengta konfliktų ir būtų skatinamas teigiamas santykis su kitais šunimis.
• Stebėkite šuns reakcijas. Stebėkite savo šunį ir stenkitės suprasti, kada jis jaučiasi patogiai, o kada jaučiasi įsitempęs. Tai padės Jums pritaikyti socializavimo aplinką.

Naujų įgūdžių mokymas

• Pradėkite nuo bazinių dalykų. Pradėkite nuo paprastų komandų, tokių kaip „sėdėk” ar „pasilik”, ir palaipsniui pereikite prie sudėtingesnių komandų.
• Pasitelkite skatinimą ir skanėstus. Skatinimo žodžiai, paglostymai ir skanėstai puikiai motyvuos Jūsų šunį mokytis ir vykdyti komandas. Naudokite juos kiekvieną kartą, kai jūsų šuo atlieka norimą veiksmą.
• Treniruokite reguliariai. Kasdieniniai trumpi mokymo seansai yra labiausiai veiksmingi. Neperkraukite šuns, bet reguliariai priminkite ir praktikuokite įgūdžius.
• Būkite kantrūs ir nuoseklūs. Kantrybė yra raktas į sėkmingą mokymą. Net jeigu Jūsų šuo neįvykdo komandos iš karto, būkite kantrūs ir tęskite mokymą.
• Konsultuokitės su profesionalais. Jeigu susiduriate su sunkumais mokydami savo šunį arba norite, kad jis išmoktų kažko specifinio, pasitarkite su šunų treneriu.

Svarbiausia – užtikrinti, kad mokymas ir socializacija būtų teigiama patirtis tiek Jums, tiek Jūsų šuniui.

Patyrus traumą ar po operacijos šuniui svarbu neleisti laižyti žaizdos, bent 10 dienų apriboti judėjimą (pavadėlio režimas), neleisti šokinėti, stebėti pjūvio vietą bei bendrą savijautą. Kiekvienu atveju taikomi ir individualūs nurodymai, kuriuos suteiks Jūsų veterinarijos gydytojas.

Net ir tada, kai Jūsų augintinis atrodo visiškai sveikas, profilaktiškai tikrinti šuns sveikatą rekomenduojama kartą metuose. Reguliari patikra leidžia pastebėti ankstyvus ligos požymius, laiku suteikti prevencinį gydymą ir apsaugoti nuo rimtesnių sveikatos problemų.

Labai svarbu anksti atpažinti su sąnariais susijusį skausmą ir laiku pradėti taikyti nuskausminamuosius arba fizioterapiją. Gyvūnui patiriant sąnarių skausmą, reikėtų pasistengti pritaikyti namus lengvesniam jo judėjimui. Su amžiumi augintiniams gali pasireikšti senatvinė demencija – tokiu atveju skiriamai smegenų kraujotaką gerinantys vaistai.

Sterilizuoti kalytes patariama tarp pirmos ir antros rujos. Šunų kastraciją rekomenduojama atlikti gyvūnui sulaukus 5–6 mėn., tačiau galima kastruoti ir suaugusį šunį.

Šunų sterilizacija ir kastracija efektyviai apsaugo ne tik nuo nepageidaujamų palikuonių, bet ir padeda išvengti daugelio sveikatos problemų.

Norint išsaugoti gerą šuns sveikatą, labai svarbu reguliariai ją tikrinti profilaktiškai. Ankstyva ligų diagnozė ir laiku pradėtas gydymas padės užtikrinti jo gyvenimo kokybę ir išgyvenamumą. Štai keletas patarimų:

• Profilaktinei apžiūrai atvykite bent kartą per metus, o jeigu augintinis vyresnio amžiaus – du kartus per metus. Gyvūnai gali labai gerai slėpti skausmą ir ligą, todėl ją pastebėti galima tik patikros metu.
• Stebėkite augintinio svorį. Nutukę augintiniai turi padidėjusią riziką sirgti cukriniu diabetu, širdies, kvėpavimo sistemos ligomis taip pat artritu.
• Tikrinkite augintinio burnos būklę kartą per metus.
• Kovokite su išoriniais parazitais. Augintiniai turėtų gauti medikamentus nuo erkių, blusų ir kitų ektoparazitų.
• Kastruokite/sterilizuokite augintinį – tai padės išvengti sunkių ligų.
• Suteikite gyvūnui pakankamai judėjimo ir palaikykite optimalų veislei aktyvumą.

Dauguma šunų serga periodonto ligomis (gingivitu ir periodontitu), kurias sukelia dantų apnašos. Periodonto ligos yra dažniausia vyresnių nei 3 metų amžiaus šunų liga, o jų paplitimas svyruoja nuo 80 iki 89 proc.. Negydomas gingivitas gali pereiti į periodontitą, kuris galiausiai gali baigtis dantų netekimu. Mažesnio dydžio ir tam tikrų veislių šunys turi polinkį sirgti periodonto ligomis, be to, jų paplitimas didėja su amžiumi. Tikrąją dantų profilaktiką (pilną dantų valymą, poliravimą ir intraoralinę dantų rentgenogramą, jeigu nėra akivaizdžių pažeidimų) katėms ir mažų bei vidutinių veislių šunims rekomenduojama atlikti jau iki 1 metų amžiaus, o didelių veislių šunims – iki 2 metų amžiaus. Procedūros metu galima nustatyti ir gydyti paslėptas ligas, pvz., neišdygusius ar deformuotus (displastiškus) dantis. Augintiniui suaugus dantų bei burnos ertmės įvertinimas reikalingas kartą per metus, turint riziką sirgti dantų ligomis – du kartus per metus.

Atpažinti, kada šuo ar katė serga, ne visada lengva. Augintiniai puikiai maskuoja sveikatos sutrikimų simptomus. Kai sergančiam šuniui ar katei pasireiškia akivaizdūs blogos savijautos požymiai, tikėtina, kad jis serga jau kurį laiką. Todėl reguliarūs kasmetiniai sveikatingumo vizitai kartu su amžių atitinkančiais diagnostiniais kraujo tyrimais yra geriausia ligų prevencija.

Dažniausiai pasireiškiantys kačių ir šunų sveikatos sutrikimų simptomai yra šie:

• Sumažėjęs apetitas, svorio kritimas;
• Vėmimas, viduriavimas;
• Letargija, apatija;
• Pernelyg didelis troškulys ar šlapinimasis;
• Sunkumai tuštinantis/ šlapinantis;
• Sunkumas vaikštant, lipant laiptais;
• Kvėpavimo sutrikimai: čiaudulys, kosulys, apsunkintas kvėpavimas, pernelyg intensyvus kvėpavimas;
• Blogas kvapas iš burnos, nemalonus kvapas iš ausų ar nuo odos.

Pastebėjus bent vieną išvardintų požymių, reikėtų nedelsti ir kreiptis į veterinarijos kliniką.

Jūsų augintinio savijauta žiemą gali įtakoti tokie veiksniai, kaip augintinio amžius, veislė, įmitimas, bendra savijauta ir kailio storumas. Yra keletas taisyklių, kurių turėtumėte laikytis norėdami, kad Jūsų augintinis žiemą išliktų sveikas:

• Esant šaltam orui, augintinius laikykite namuose arba šildomose patalpose. Gyvūnui ilgai būnant lauke esant šaltam orui, kyla hipotermijos rizika, kuri gyvūnui gali būti mirtina.
• Jeigu Jūsų augintinis turi ploną kailį, yra vyresnis, turi endokrinologinių problemų – renkite jį. Venkite žiemą augintinį nukailinti arba trumpai apkirpti.
• Tikrinkite augintinio pėdutes dėl ant žemės esančių druskų ar ledo. Tepkite pėdutes tam skirtais pėdučių balzamais arba pratinkite prie augintiniam skirtų batukų.
• Norėdami išvengti hipotermijos rizikos, nepalikite augintinio šaltoje mašinoje.
• Saugokite, jog gyvūnas neparagautų tokių preparatų kaip antifryzas, kuris augintiniams yra mirtinas.

Norėdami, kad gyvūnas mažiau šertųsi, skirkite laiko jo priežiūrai – šukuokite, maudykite, džiovinkite gyvūną, po šių procedūrų vėl šukuokite. Reguliariai apsilankykite šunų kirpykloje. Šerkite šunį aukštos kokybės pašaru, duokite papildų odai. Jeigu šėrimasis išlieka labai intensyvus apsilankykite pas veterinarijos gydytoją-dermatologą.

Maisto tipas priklauso nuo katės amžiaus, turimų papildomų ligų ir kitų faktorių. Kačiukus iki metų laiko rekomenduojama šerti mažiems kačiukams skirtu maistu. Šiame maiste yra daugiau įvairių maistinių medžiagų, reikalingų jų augimui, nes mažų kačiukų energijos poreikis yra dvigubai didesnis, lyginant su suaugusiomis katėmis. Maistas mažiems kačiukams turi būti laisvai prieinamas bet kuriuo paros metu.

Katei sulaukus metų, rekomenduojama pereiti prie suaugusioms katėms skirto maisto, kuris yra subalansuotas pagal jų poreikius. Maistas gali būti laisvai prieinamas arba gyvūnas gali būti šeriamas 2-4 kartus per dieną. Vyresnės nei 11 metų amžiaus katės turi būti šeriamos maistu, skirtu senyvo amžiaus katėms, kuriame yra mažiau riebalų bei kalorijų. Labai svarbu atsižvelgti ir į sistemines ligas, kuriomis gali sirgti vyresnio amžiaus katės, tokias kaip inkstų nepakankamumas, šlapimo sistemos ligos, hipertiroidizmas, cukrinis diabetas ir kt.. Tokiu atveju gyvūnui turi būti skiriamas specialus maistas pagal turimą ligą. Katės, turinčios šlapimo ar inkstų sistemos sutrikimų, turi būti papildomai šeriamos šlapiu maistu.

Maisto kiekis turėtų būti duodamas atsižvelgiant į gamintojo nurodytas šėrimo rekomendacijas ir kūno masės indeksą. Jeigu pašaro gamintojo nurodytas maisto kiekis per didelis ar nepakankamas, dėl tinkamo Jūsų katei maisto kiekio reikėtų pasitarti su veterinarijos gydytoju.

Įtariant, kad katė sveria per daug, reikėtų kreiptis į veterinarijos kliniką, kurioje įvertinus jos kūno masės indeksą, sužinosite, kiek viršsvorio ji turi. Veterinarijos gydytojas sudarys ir svorio mažinimo programą.

Katės svorio problemas galima valdyti mažinant suvartojamų kalorijų kiekį arba didinant sunaudojamos energijos kiekį.

Pirmuoju atveju reikėtų sumažinti katei duodamo pašaro kiekį maždaug 5–10 proc., tačiau prieš tai dėl to rekomenduojama pasitarti su veterinarijos gydytoju, kadangi gyvūnui gali pritrūkti svarbių mikro ir makro elementų.

Mažinant svorį, gyvūną reikėtų sverti kas 2 savaites. Tinkamas svorio pokytis per šį laikotarpį – 0,5–2 proc. nuo buvusio kūno svorio, tuo tarpu drastiškas kūno svorio kritimas yra pavojingas katės sveikatai. Visada turi būti atsižvelgiama ir į kūno masės indeksą.

Stengiantis didinti sunaudojamos energijos kiekį, reikėtų pasitelkti daugiau žaidimų – skatinti katę žaisti pradžioje 1–2 minutes, naudojant plunksneles, kamuoliukus, žaislus-meškeres ar bet kokius kitus žaislus, patinkančius Jūsų katei.

Žaidimai su maistu – tai gali būti paprastas maisto išdėstymas skirtingose kambario vietose bei kiti žaidimai, tokie kaip interaktyvūs Puzzle, kurių metu katė turi sugalvoti, kaip pasiimti maistą ar kamuoliai, kuriuos stumdydama katė turi išsiimti maistą.

Aplinką reikėtų praturtinti papildomomis draskyklėmis, guoliais įvairiose vietose, laipynėmis ant sienų.

Svarbu žinoti, kad nepaisant to, katė nutukusi ar ne, ją sverti kas 3–6 mėnesius visą gyvenimą, nes staigus svorio netekimas gali būti vienas iš pavojingų ligų simptomų.

Siekiant užkirsti kelią pavojingoms kačių ligoms bei užtikrinti gyvenimo komfortą, vakcinacija yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių. Privalomi skiepai katėms yra nuo pasiutligės, kačių maro, virusinio rinotracheito ir kalicivirozės. Į lauką išeinančioms katėms rekomenduojama ir vakcina nuo kačių leukemijos.

Vakcinavimas schema kačiukams: 8, 12 ir 16 savaičių amžiaus, tuomet kartojama po metų. Tolimesnis vakcinavimo dažnumas priklauso nuo vakcinos gamintojo ir katės gyvenimo būdo. Vakcinos galioja iki 3 metų. Dažnai lauke būnančias kates rekomenduojama vakcinuoti dažniau.

Rinkoje yra įvairių apsaugos nuo parazitų produktų: antkaklių, lašų, tablečių. Įprastai šie vaistai veikia 1–3 mėnesius. Katėms, kurios neišeina į lauką, rekomenduojame vieną kartą per metus suduoti vaistų nuo kirminų. Tuo tarpu katėms, kurios išeina į lauką, rekomenduojama visus metus reguliariai naudoti apsaugą nuo erkių, bei kartą per 3 mėnesius suduoti vaistus nuo kirminų. Jeigu Jūsų katė nuolatos medžioja, nukirminti ją rekomenduojame kas mėnesį.

Prasta sveikata, per ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos, kontaktas su nepažįstamu žmogumi, vieta gali sukelti katės baimę ar agresiją. Tokiu atveju gyvūnas šnypščia, išlenkia nugarą, suglaudžia ausis, plačiai atmerkia akis, draskosi, kandžiojasi. Žinoma, gali būti ir pasyvių agresijos formų, pasireiškiančių noru šokinėti, sėlinti iš šono.

Pasireiškus agresijos/baimės apraiškoms, svarbu gyvūną supažindinti su nauja aplinka, žmonėmis, viską aprodyti. Taip pat rekomenduojama suteikti kuo daugiau erdvės bei laiko, kad katė galėtų nusiraminti, jaustis saugiai.

Jeigu agresija ar baimė per daug didelė, galima naudoti preparatus, imituojančius natūralius katės feromonus. Tačiau geriausias sprendimas – kreiptis į gydytoją veterinarą, kuris, atidžiai Jūsų išklausęs, pasiūlys geriausią sprendimą.

Reguliari katės dantų priežiūra yra ypač svarbi bendrai jos sveikatos būklei. Dantis katei valyti rekomenduojama kasdien (arba bent kelis kartus per savaitę) naudojant specialias priemones – tai gali būti dantų pasta, valymo putos, šepetėlis. Taip pat reikėtų reguliariai lankytis profilaktinei burnos ertmės patikrai veterinarijos klinikoje.

Užtikrinant gerą katės burnos priežiūrą, užkertamas kelias akmenų susidarymui, dantų ir dantenų ligoms. Tuo tarpu esant dideliam apnašų kiekiui, vertėtų nedelsti ir kuo greičiau kreiptis į gydytoją veterinarą dėl jų nuvalymo klinikoje.

Siekiant užtikrinti gerą katės savijautą ir komfortišką gyvenimą, pas gydytoją veterinarą rekomenduojama apsilankyti bent kartą per metus. Procedūros metu specialistas įvertins gyvūno bendrą sveikatos būklę bei suteiks naudingų patarimų, atsakys į visus kylančius klausimus. Tokiu būdu galėsite užkirsti kelią rimtoms ligoms. Vyresnėms nei 8 m. katėms rekomenduojama kartą per metus atlikti profilaktinius kraujo tyrimus.

Pagrindinis neigiamas kastracijos efektas – gyvūno nutukimas bei sumažėjęs aktyvumas. Kastruotam gyvūnui reikėtų duoti mažiau kaloringą pašarą. Nemažai gamintojų siūlo specialius pašarus kastruotiems arba nutukusiems gyvūnams.

Siekiant puoselėti katės kailį, rekomenduojamamas reguliarus gyvūno šukavimas, taip pat povilnio iššukavimas. Veiksmingos priemonės nuo slinkimo – papildai kailiui/odai. Jie gali būti lašinami ant odos kartą per savaitę arba geriami kas dieną. Siekiant efekto, rekomenduojamas mažiausiai mėnesio kursas.

Esant intensyviam niežuliui, kailio slinkimui, pastebėjus išbėrimus, žaizdas, reikėtų atvykti pasikonsultuoti į veterinarijos kliniką. Jeigu gyvūnas laižosi, svarbu iš karto uždėti jam apsauginę apykaklę ar sutvarstyti laižomą vietą. Jeigu stebimas tynis, niežulys, alerginė reakcija, pirmajai pagalbai galima suduoti vaistą Tavegyl, žaizdas tepti tepalu Panthenol ar Bepanthen.

Bendrieji nurodymai, galiojantys pooperaciniu laikotarpiu: neleisti gyvūnui laižyti žaizdos, gyvūno nemaudyti, bent 10 dienų neišleisti į lauką. Bent kartą per dieną reikėtų atidžiai apžiūrėti žaizdą ir įvertinti, ar nėra per didelio kiekio išskyrų. Po ortopedinių operacijų konkrečius nurodymus suteiks gydytojas-ortopedas.

Keičiant gyvenamąją vietą, katės itin jautriai reaguoja į naujos aplinkos pokytį. Tokiu atveju svarbu, kad augintinis turėtų savo saugią vietą, kurioje vyrautų tyla ir ramybė, būtų kuo daugiau pažįstamų daiktų: tai gali būti žaislai, antklodė, guolis.

Taip pat, atsižvelgiant į katės savijautą, galima palaipsniui bandyti ją supažindinti su nauja aplinka, kitais žmonėmis, duoti įvairių skanėstų.

Adaptacinis laikotarpis dažniausiai trunka iki 2 savaičių. Jam praėjus gyvūnas jaučiasi kur kas saugiau bei ramiau.

Jaunos ar suaugusios katės aktyvumas ar pasyvumas gali priklausyti nuo veislės. Pavyzdžiui, bengalų veislės katės bus žymiai aktyvesnės, lyginant su ypač ramiomis katėmis – britų trumpaplaukėmis. Taip pat tai priklauso ir nuo konkrečios katės charakterio – vienos jų yra itin aktyvios, kitos – pasyvios.
Jeigu katė tampa pasyvesnė, nei buvo įprastai, vertėtų pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

Jeigu katė yra labai aktyvi, reikėtų padėti jai „išsikrauti“, sudominant įvairiomis veiklomis: žaidimais su šeimininku, naudojant įvairius žaislus, loginiais žaidimai su maistu ir kt.

Svarbu žinoti, kad didelis vyresnio amžiaus kačių aktyvumas, apie kurį šeimininkai sako: „elgiasi, kaip mažas kačiukas”, „atrodo, lyg atjaunėjo” – gali įspėti apie kačių ligą – hipertiroidizmą. Todėl tokiu atveju taip pat patartina pasikonsultuoti su specialistu.

Dažniausi simptomai/elgesio pokyčiai, su kuriais tenka susidurti kačių šeimininkams, yra šlapinimasis ar tuštinimasis ne tam skirtoje vietoje. Šių simptomų pasireiškimui gali būti daug įvairių priežasčių, todėl svarbu ne numoti į juos ranka, galvojant, jog katė kerštauja (katės nekerštauja), bet kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nuodugniai patikrinti savo gyvūno sveikatą bei išsiaiškinti šio elgesio priežastį. Dažniausios jų: šlapimo sistemos problemos, gyvūno patiriamas skausmas, stresas.

Prižiūrint pagyvenusią katę, svarbu žinoti, jog katės linkusios slėpti savo tikrąją savijauta iki tol, kada jų sveikatos būklė tampa tikrai blogai. Norėdami užbėgti už akių pavojingoms ligoms ir prailginti gyvūno komfortiško gyvenimo trukmę, kačių šeimininkai turėtų:

• Vyresnes kates sverti kas 1–3 mėn. ir stebėti svorio pokytį. Krentant svoriui, kreiptis į veterinarijos gydytoją.
• Stebėti katės apetitą, suvalgomo maisto kiekį. Taip pat stebėti išlakamo vandens kiekį: padidėjus katės troškuliui, reikia nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
• Stebėti katės šlapinimąsi, tuštinimąsi. Padažnėjęs šlapinimasis, padidėjęs šlapimo kiekis kraiko dėžutėje, tuštinimasis šalia dėžutės gali signalizuoti apie įvairias kačių ligas.
• Katei sulaukus 5 metų, reguliariai kartą į metus atlikti profilaktinius kraujo tyrimus, o sulaukus 9 metų – kas pusmetį.
• Vyresnėms katėms rekomenduojama kartą į metus profilaktiškai atlikti ultragarsinį tyrimą.

Kačių sterilizaciją rekomenduojama atlikti praėjus ne mažiau nei savaitei po pirmos rujos. Sterilizacijos metu katėms pašalinamos kiaušidės ir gimda.

Katinų kastraciją rekomenduojama atlikti jiems sulaukus 5–6 mėnesių, tačiau galima kastruoti ir suaugusius gyvūnus. Kastracijos metu katinams pašalinamos sėklidės.

Kačių sterilizacija ir kastracija ne tik užtikrina efektyvią apsaugą nuo nepageidaujamų palikuonių, bet ir padeda išvengti daugelio augintinių sveikatos problemų.